Kiekviena mintis prasideda kaip tikrovės orientyras ir tik vėliau nugula tarp istorijos trupinių. Ilgainiui visi tampame veikėjais, figūromis ir priežastimis, kuriais nesijautėme savo poelgių metu. Taip galime pamiršti, kad gyvenimas visgi nėra toks paprastas priežasčių ir pasekmių projektas. Dvejų metų darbas su konkursine paroda mums parodė, kad formalūs pretekstai ir racionalūs motyvai nėra svarbiausi veiksniai kažkam atsirasti. Visos idėjos gyvena ilgai iki tol, kol tampa mums matomos, ir kelia prieštaringus jausmus savo išnešiotojams.

Ne daugiau nei reikia, ne vėliau nei būtina, protu nesuvokiama, bet savaime suprantama – tokių greitakalbių galime griebtis bandydami pasilengvinti gyvenimą. Galima ir skaičiuoti: kaip išpešti bent simbolinės naudos, kai nesiseka jausti nenustygstančios tikrovės džiaugsmo? Poveikio galia – neblogas pleistras. Tačiau kas nutinka, kai net intuityviausias pažinimas paverčiamas instrumentu? Pakliūname į senas kūnų ir įtakos zonų dalijimo pinkles, kuriose vienas kitam visada būsime „kitas“, kūriniams grės klastotės, o bendraminčiams – konfliktai. Tuo tarpu už jų esantys būviai – nei gryni, nei paprasti, bet jų gyvastį palaiko ne vien formali laisvė.

Būtent todėl šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.

Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.

‍