„Primenu sau, kad viskas yra kalba. Dairausi po pasaulius vedina smalsumo juos tyrinėti, bandau nuo jų atitrūkti, arba braunuosi pro jų plyšius gilyn, ir tik tam, kad atrasčiau naujus, kuriuos pažindama duodu vardus ir apiberiu žodžiais. Juk keisdami žodžius, keičiame santykius – ir todėl ir pasaulius?

Žmogiškąja patirtimi iki galo neapibrėžiamus reiškinius vis tiek nors truputį įsileidžiu į savo vidų, per tinklainę, uosdama, lytėdama, kad jie virstų patirtimis, kalbindama šias būtybes į jas kreipiuosi vardais, kuriuos, gal kiek naiviai, manome žinantys. Esu panardinta į daugiasluoksnius hiper-objektų santykius, tačiau net ir norėdama kirsti atmosferą turiu su savimi gabentis medžiagas ir dujas, mažą atmosferos dalelę, nuo kurios niekaip iki galo negaliu atitrūkti, kuri palaiko mano pulsuojančią gyvybę. Tolstant nuo Žemės rutulio akimirką gali pasirodyti, kad tai – vienas pasaulis, viena atmosfera, viena žmonija, bet įdėmiau pažvelgus – ten daug kūnų, daug būtybių, daug subjektyvių patirčių, ir todėl – pasaulių. Mes kalbame, bet ir medžiagos mums kalba.

Net ir neaprėpiamos būtybės apie save byloja gestais, judesiais, laipsniais termometro stulpelyje, vėjo greičiu, vandens srovėmis, virpėjimu. Medžiagos, turėdamos skirtumus ir tik joms būdingas savybes, tam tikru būdu transliuoja ir savitas tekstūras, už kurių užkliūva mūsų liežuviai, savitą kalbą, kurią atpažinę galime išversti į žmonių kalbas. Bet ir čia nuolat susiduriame su vertimo problema. Gal ne visada liekame vieni kitus supratę? Kartais imu nebesiklausyti žmonių kalbos. Tais momentais seku slenkantį formų debesį, žiūriu pro judantį pleištą tarp tų skirtingų pasaulių. Imu uosti mažiausias daleles, nors turiu žodžius, nieko nebevadinu vardais.“

Parodoje „JCDecaux premija 2020: Turiu žodžius“ pristatomi penkių autorių kūriniai, bylojantys apie žmonių tarpusavio santykius bei santykius su ne-žmonėmis, apie būtybių pulsavimą ir kalbėjimą įvairiomis juslėmis – ne tik verbaliai, tarsi iš purvo augantys akmenys šnibždėtų apsisiautę ozono sluoksniu. Susiduria sinchroniškas galūnėmis susikibusių padarų šokis, disciplinuojantys judesiai ir mus vienodomis uniformomis vilkinčiais paverčiantys ženklai. Menininkės kvies įsikniaubti į šilką, užuosti baimę, savo pačių kūnais atsimušti į nematomas ribas ar jas nors mintimis peržengti. Kol kalbame mes – kalba ir medžiagos. Ir atvirkščiai.

Pristatomi jaunųjų menininkių kūriniai provokuoja „pasitarti“ su medžiagomis. Žmonėms ir ne-žmonėms nebūtina susitikti, bet jei jau taip įvyko – o juk taip įvyksta, – galime prakalbinti vieni kitus. Bet kaip neapsigauti, kad tai, kam davei vardą, yra tavo?

‍