Neseniai įvykusi septintoji konkursinė paroda „JCDecaux premija: Galimybių bangos“ suteikė galimybę visuomenei susipažinti su penkiais kylančiais talentais ir išvysti naujai sukurtus jų kūrinius, įgyvendintus su Šiuolaikinio meno centro pagalba. Šiemet parodos lankytojų sprendimu publikos prizo laureatu tapo Rokas Janušonis už kūrinį „Absurdo vitrina“.
Jame autorius susitelkia į dvi sau artimas sritis – piešimą ir keramiką. Šiuo kūriniu menininkas griauna stereotipinį vitrinos vaizdinį, persvarsto ir atmeta svarbiausią jos paskirtį – siekį parduoti. R. Janušonis dalijasi mintimis apie savo kūrybą ir jos atspirties tašką.
– Tavo tėtis ir brolis – žinomi menininkai. Greičiausiai tai padarė įtakos ir tavo sprendimui pasukti menininko keliu, ar klystu?
– Greičiausiai, bet man kurti visada norėjosi ne dėl kažkokių pasiekimų, o dėl paties kūrybinio proceso. Pabaigęs mokslus Alytaus dailės mokykloje, persikėliau studijuoti į Vilniaus dailės akademiją. Iš pradžių nejaučiau didelio susidomėjimo kažką įrodinėti savo darbais, gal tik paskutiniuosius trejus metus pradėjau rimčiau svarstyti, kur link einu kurdamas. Iš pradžių turėjau nuostatą, jog kuriu tik sau, ir nepuoselėjau didelių lūkesčių rengti parodas ar parduoti savo kūrybą. Man tiesiog norisi kurti, o jei to daryti negaliu, atrodo, kad diena baigiasi tarsi neišpildyta – kai nepagroji, nepapaišai, nepalipdai, nepabūni studijoje.
– Bet manau, kad menininkui svarbu būti matomu, kad jo darbus kažkas įsigytų. Kada tavo požiūris pasikeitė ir pajutai, jog vis dėlto kūryba yra ne tik sau pačiam?
– Dabar tai tapo svarbu, nes atėjo laikas, kai turiu, ką parodyti. Iki tol greičiausiai nesijaučiau stiprus ir patenkintas savo darbais. Dabar mano kūryboje atsiranda vis daugiau apibrėžtumo ir išsigryninimo.
– Papasakok apie savo meninę praktiką plačiau – kas tau rūpi ir kaip formavosi tavo stilius?
– Stiliaus užuomazgos ėmė rastis dar ruošiant bakalaurinį darbą. Neplėtojau tokių temų kaip karas ar politika. Man buvo įdomiau gvildenti paties išsikeltas kūrybines temas, o pagrindinis kūrybinis iššūkis buvo sujungti piešimą ir keramiką. Piešimas, kaip ir muzika, man yra meditatyvus reikalas, kur savaime gimsta naratyvai ir personažai. Viskas eina iš vidaus, nes piešdamas mėgaujuosi. Temos gimsta tiesiog bepiešiant.
Geras pavyzdys – mano bakalaurinis darbas. Jo tema buvo susijusi su karmos dėsniu ir veiksmo atoveiksmiu – tuo, kad gyvenime viskas gali apsisukti ratu. Piešinio ir formos kontaktas man suteikė pajautimą, kaip forma keičia naratyvą, deformuoja piešinį. Kartais vien forma gali pakeisti naratyvo prasmę. Pavyzdžiui, išsižiojęs ryklys, plaukiantis ant popieriaus lapo, bus tiesiog plaukiantis ryklys. Tačiau perkėlus jį ant kokio nors cilindro atrodys, kad jis plaukia gaudydamas savo paties uodegą ir bando ją įsikasti.
– Kaip gimė mintis šiemet konkursinėje parodoje „JCDecaux premija: Galimybių bangos“ pristatyti kūrinį „Absurdo vitrina“?
– Man norisi išbudinti keramikos lauką ir keisti žmonių požiūrį į keramiką apskritai. Šis laukas kiek stagnuoja, keramikai dažnai susikoncentruoja į kitus dalykus, kurie įdomūs tik jiems, sprendžiami funkcijos ar dekoratyvumo niuansai. Taip prarandama pagrindinė meno prasmė – idėja. Menui reikia idėjų, o dabartiniame keramikos lauke to pasigendu, todėl norisi keisti šį požiūrį ir parodyti molį kaip universalią, daug raiškos galimybių suteikiančią medžiagą. Su moliu galima daug nuveikti. Žinoma, ne aš vienintelis turiu tokią kūrybinę strategiją, bet man įdomu keramikos lauke ieškoti asmeninio išskirtinumo, ir galbūt todėl nenoriu apsiriboti vien šia medija.
– Kūrinys „Absurdo vitrina“ atrodo šiek tiek ironiškas, ar jame slypi ir tam tikra kritika?
– Gal kažkam dubenėlyje susikristalizavusios glazūros yra įdomesnės ir žavesnės nei mano monumentalūs objektai, bet aš turiu savo požiūrį. Nenoriu teigti, kad šiame darbe yra ironijos, nesiekiu savo darbais įžeisti ar pašiepti, bet man svarbu sukelti naują apmąstymų bangą. Nenoriu, kad kalbant apie keramiką būtų gilinamasi į technines detales ar atlikimo principus.
