No items found.

Anton Karyuk

Vilniuje gyvenantis ir kuriantis ukrainiečių kilmės menininkas.

Anton Karyuk besiremdamas savo kaip queer migranto patirtimi, jis tyrinėja socialinės ekologijos, humanizmo, marginalizacijos ir tapatybės temas. Gimęs ir užaugęs Dnipre, didžiuliame industriniame Centrinės Ukrainos mieste, kūrėjas studijavo Prydniprovsko valstybinėje inžinerijos ir architektūros akademijoje, kur 2011 m. įgijo architektūros magistro laipsnį. Būdamas 22-ejų persikėlė į Kyjivą ir dirbo įvairių leidinių žurnalistu, o nuo 2015 m. pradėjo profesionalaus menininko karjerą. Seniau kūręs abstrakčias drobes, A. Karyuk palaipsniui perėjo prie tarpdisciplininių medijų, tokių kaip instaliacija, videomenas ir performansas – pastarąjį 2020 m. studijavo Poznanės menų akademijoje (vadovas – profesorius ir menininkas Janusz Baldyga). 2017 m. A. Karyuk persikėlė į Lietuvą, kur gyvena ir kuria iki šiol. Be asmeninės kūrybos jis taip pat yra kasmetinio Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ komandos narys. Menininko darbai buvo pristatyti asmeninėse ir grupinėse parodose Baltijos šiuolaikinio meno galerijoje (Lenkija), „Alte Feuerwache Loschwitz“ (Vokietija), „Galerie Rasch“ (Vokietija), „Kulturhuset Leoparden“ (Švedija) ir kitur. Jis yra dalyvavęs kūrybinėse Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių menininkų rezidencijose, gavęs Lenkijos kultūros ministro stipendiją „Gaude Polonia“ ir individualių valstybės stipendijų Lietuvos kultūros ir meno kūrėjams, 2020 m. buvo nominuotas „PinchukArtCentre“ prizui jauniesiems Ukrainos menininkams. Kūrybiniame procese pasinerdamas į asmeniškai ir socialiai jautrias temas, A. Karyuk ieško būdų, kaip panaudoti abstrakčią vizualinę kalbą ir minimalistinį išpildymą. Neapsiribodamas muziejais ir galerijomis, menininkas savo kūrybą perkelia ir į platesnes viešąsias erdves.

Videoūrinys Vyrų pliažas“

7 min. 20 sek.

Kūrinyje, sukurtame naudojant Palangoje filmuotą medžiagą, vaizduojamas šio kurorto vyrų pliažas – gerai žinoma homoseksualių vyrų susitikimų vieta vasaros atostogų metu. Meditatyvus vaizdo įrašas brėžia paralelę su Simeizu – Ukrainos Krymo kurortu, dėl Rusijos okupacijos šiuo metu nepasiekiamu. Aneksavus Krymo pusiasalį, mano prisiminimai apie Simeizą – vieną pagrindinių gėjų vasaros pažinčių vietų postsovietinėje erdvėje – išliko tik kelete nuotraukų ir nykstančiuose pojūčiuose.

Šiaurinis ir pietinis postsovietinės erdvės kurortai buvo vienos iš „intesyvesnio vyrų, jaučiančių potraukį kitiems vyrams, bendravimo bei informacijos apie homoseksualius ir seksualinius santykius sklaidos vietų. Tai erdvės, kuriose daugybė vyrų įgydavo pirmųjų žinių apie seksualinius kodus ir tarpusavio bendravimą… Čia mezgėsi galimybės naujiems saviorganicijos būdams, bendruomenės kūrimuisi apeinant griežtas sovietines taisykles ir tarptautiniams ryšiams.“*

Šiame videokūrinyje apmąstau prarastas ir įgytas galimybes, savo vietos paieškas nuolatinių socialinių ir politinių pokyčių žemėlapyje.